Individualus šulinys: pagrindinės taisyklės

Daugelis, kurie gyvena individualiuose namuose, naudojasi centralizuotu vandens tiekimu arba gręžinio vandeniu. Tačiau ir šulinys nėra tik senovinės atgyvena. Šulinys itin dera kaimiškoje sodyboje, o ir moderniam namui gali puikiausiai tiekti vandenį. Tačiau norint gerti ir naudoti kokybišką vandenį, reikia laikytis tam tikrų taisyklių atliekant darbus.

 

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, prie centralizuotų vandentiekio tinklų nėra prisijungę apie ketvirtadalis – 25 procentai – Lietuvos gyventojų. Tai reiškia, kad jie naudoja šulinio vandenį. Visuomenės sveikatos organizacijos įspėja, kad vartojant šulinio vandenį, reikia būti atsargiems – jis gali būti užterštas. Reikia atlikti reguliarius tyrimus, kad šulinio vandens vartojimas būtų saugus.

Todėl besikuriant naujoje vietoje reikia atlikti tam tikrus „namų darbus“, kad šulinys būtų kokybiško vandens šaltinis.

 

Vieta – labai svarbu

 Šulinių įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“. Šios taisyklės skirtos viešiesiems šuliniams, tačiau rekomenduojamos ir individualiems.

Viena pagrindinių taisyklių atliekant santechnikos darbus: šulinys turi būti kuo toliau nuo taršos vietų. Pavojingiausios vietos yra tualetas, tręšiami daržai, garažas, ūkinės paskirties laukai. Rekomenduojama, kad tarp šių objektų ir šulinio turi būti ne mažesnis negu 20 metrų atstumas.

 Nuo šulinio iki namo išlaikykite bent 7 metrų atstumą, iki garažo ar ūkinės paskirties pastato – 10 metrų, komposto dėžės, tvarto, valymo įrenginių – 25 metrų atstumą.

Rekomenduojama šulinį įrengti aukštesnėje sklypo vietoje. Iškasus šulinį ten, kur yra pakylėjimas, susidaro įkalnė, nuo kurios lengvai nubėga lietaus, tirpstančio ledo vanduo ir nepasiekia šulinio vandens. Specialistai rekomenduoja, kad žemės paviršiaus nuolydis turėtų būti ne mažesnis, kaip 5 laipsniai. Parinkite tokią vietą, kurios net ir per didžiausias liūtis neužlieja vanduo. Netinka ir nuolat drėgna, pelkėta vieta.

 

Įrengimo etapai

Šulinyje būtina įrengti natūralų smėlio ir žvyro filtrą. Šulinio rentinį – viršutinę dalį – rekomenduojama pastatyti beveik metro aukščio.

Ploto aplink šulinį negalima palikt tiesiog paprasto. Reikalingas 1,5 metro gylio ir 80 centimetrų pločio plūktinė molio užtūra. Ją dar reikia užpilti žvyru. Taip pat aplink šulinį reikia įrengti bent 2 metrų grindinį iš akmenų, trinkelių arba paprasčiausiai betono.

Galutiniai šulinio įrengimo darbai – jo apipavidalinimas. Būtinas dangtis – ir dėl saugumo, ir dėl užterštumo. Į šulinį neturi patekti lietaus vanduo, sniegas, negali prikristi lapų, dulkių. Daugelis lietuviškų šulinių turi stogelius – tai ir dėl grožio, ir dėl saugumo.

 

Priežiūra - reguliari

 Šulinys privalo būti uždengtas – negerai, kai į šulinį prikrenta lapų, prilyja ar prisninga. Šulinio vandenį gersite ir juo prausitės, todėl šalia jo nesiskalbkite, neplaukite automobilio, neišpilkite cheminių medžiagų ir panašiai. Šiuos darbus atlikite bent 20 metrų nuo šulinio. Viskas, kas patenka ant žemės, patenka į gruntą. Per gruntą – į gruntinį vandenį jūsų šulinyje. Šulinį laikas nuo laiko reikės valyti, remontuoti rentinį, dezinfekuoti.

Bent kartą per metus atlikite šulinio vandens tyrimus. Ypač, jei turite mažų vaikų ar laukiama šeimos pagausėjimo. Tyrimai būna cheminiai ir mikrobiologiniai. Reikalingi abu. Pavojingiausių medžiagų šulinio vandenyje penketukas – žarninės lazdelės, koliforminės lazdelės, nitratai, nitritai, amoniakas. Nitratai, nitritai ir amoniakas į vandenį patenka iš ūkinės paskirties dirvų.